JOS ateina

Pastaroji savaitė- pats studentų diplomių darbų gynimo įkarštis. Štai ir man teko recenzuoti vieną VDA tekstilės katedros diplomantę – Svetlaną Dvojeglazovą, kuri sukūrė ir pateikė vyrų komisijos “teismui“ savo kūrinį.

     

Štai triptikas, kuris vadinasi “Gyvenimo įvairovė“.

O čia galite perskaityti recenziją apie šį kūrinį:

Gaidys tarp žiedų 

Į pasiūlymą recenzuoti ir juo labiau – vertinti, tekstilės katedros studentės darbą iš pradžių pažiūrėjau labai rezervuotai. Buvau įsitikinusi, kad vėl pamatysiu kažką labai tradiciško, dekoratyvaus ir medžiagiško. O tariama feministinė dimensija bus akcentuota rankų darbu ir jausmingumu pabrėžiamo moteriškumo išraiška. Pamačiusi Svetlanos darbą, supratau, kad klydau. Su visu reklaminiu įžūlumu, šis darbas akiplėšiškai sviedė man į veidą ne tik rėkiančias spalvas, ironiškus motyvus, bet svarbiausia –  nedviprasmišką jaunos moters menininkės poziciją į ją supančią socialinę realybę. 

Iš pažiūros šis darbas gali atrodyti kaip ironiškas žaidimas ar pokštas. Tačiau kiekviename pokšte yra tik dalis pokšto. Štai triptiko centre, juodai raudoname fone puikuojasi išdidintas skaitmeninis gaidžio atvaizdas, šonuose – geltonų ir rausvų atspalvių pano su pumpuro ir rožės žiedo foto-aplikacijomis. Vaizdinės metaforos kaip kultūriniai stereotipai yra išdidinami, utriruojami ir jungiami kontrasto principu. Čia susiduria ir dvi (sub)kultūrinės kalbos. Gaidžio pavidalu įvaizdintas žargonas, atėjęs į kasdienę kalbą iš įkalinimo įstaigų ir kariuomenės, kurios M. Foucault prasme, yra pagrindinės discplinuojančios institucijos, griežčiausios hierarchijos ir internalizuotos prievartos erdvės. Neveltui lyg ir intuityviai menininkės pasirinktas ornamentinis raštas primena ne ką kitą, o grotas ar vielos tvorą. Ready-made įvaizdžiu išreikštą maskulinistinį gatvės žargoną, nusakantį tiek galią, tiek visišką jos atėmimą, autorė sumaniai jungia su literatūrinėmis (aukštosios kultūros) moteriškumo metaforomis. 

Rožės žiedo ir pumpuro motyvas šiame kūrinyje iškyla kaip patriarchalinės kultūros sukurtas ženklas, kaip kultūrinė klišė, nusakanti moteriško subjektyvumo kaip pasyvaus gėrėjimosi objekto poziciją. Apskritai moters asocijavimas su gėlėmis paplito dar istorinėje dailėje. Tačiau 20 amžiuje moterų mene šis motyvas imtas eksploatuoti kitaip. Vienos garsiausių 20 amžiaus tapytojos amerikietės Georgia O‘Keeffe išdidinti kalijų žiedai tuo ir buvo netikėti, kad savo šaltu motyvo racionalumu ir emociniu atstumu jie nepasiduodavo vienareikšmėms erotizuojančioms interpretacijoms.  

Taigi, Svetlana, jungdama priešingus lyčių tapatybę nusakančius įvaizdžius, apnuogina jų stereotipinę prigimtį ir paverčia visa tai tam tikru meniniu pastišu. Įspūdį sustiprina ir intensyvi spalva, kuri čia yra labai svarbi. Štai gaidys karingai įsitempęs juodai raudonos spalvos – neabejotinai jėgos ir seksualumo – fone. Rožės žiedas – švelniai rausvame, o pumpuras – citruso geltoname. Beje, geltona spalva yra turbūt nepastoviausių simbolinių reikšmių talpykla, kuri kinta priklausomai nuo konteksto. Jei senovės Rytų kultūrose ji buvo laikoma išminties, šventumo simboliu, tai vėliau ji įgavo ir pralaimėjimo, o šiuolaikinėje populiariojoje kultūroje ir ypač su Q.Tarantino filmais ji tapo keršijančių nuotakų emblema.   

Dar galbūt reikėtų aptarti ir technologijos santykį su feminizmo menu, nes iki šiol moterų meninė veikla vis dar tradiciškai siejama su taikomaisiais menais ar amatais. Taip, iš tiesų, vadinamasis pirmosios bangos feministinis menas 7 dešimtmetyje Vakaruose būtent ir eksploatavo „moteriškąsias“ medžiagas, paremtas monotonišku rankų darbu: tokias kaip audimą, siuvimą, mezgimą, siuvinėjimą, lipdybą. Vėliau, kai menininkės ėmė gilintis į pačią moteriškumo sampratą, formos keitėsi, plito akcionizmas, maskarado strategijos ir daugybė kitų meninių formų. Taigi, Svetlana savo kūrinyje derina rankų darbą su įvairiomis technologijomis bei ready-made technika. Tokiu būdu ji, galima sakyti, atsispiria nuo tradicijos, bet tolsta nuo įprastų moterų menui priskiriamų technikų ir juda platesnės – feministinės kūrybinės minties kryptimi. 

Kažkodėl žiūrint į šį Svetlanos kūrinį, man vis norisi perfrazuoti vieną žinomą Lietuvos fotografą ir pavadinti jį (kūrinį) – „Gaidys tarp žiedų“. Savo menine kalba šis Svetlanos darbas tarsi balansuoja ant ribos tarp konceptualaus ironiško teksto, interjero tekstilės, pop meno ir reklaminio kūrinio. Autorė aiškiai artikuliuoja ir sumaniai žaidžia kultūriniais įvaizdžiais, spalva ir kalbos konstrukcijomis, komentuodama šiuolaikinės patriarchalinės visuomenės nelygumus ir esminį jos bruožą – falocentrizmą (kaip simbolinės galios investiciją ir jos palaikymą tik vyriškojo subjektyvumo rėmuose). Arba kalbant paprasčiau – kritikuoja vyriškosios lyties dominavimą politikoje, kultūroje, socialiniame gyvenime, ir apmąsto savo asmeninį santykį su egzistuojančia realybe. Vertinant kūrinį, dar noriu pabrėžti, kad jauna menininkė kuria atvirai ir drąsiai, ji nesiekia užsidaryti saugiuose estetikos rėmuose, bet nori garsiai kalbėti apie jai rūpimus dalykus, kurie įgauna platesnę politinę prasmę. Šiuolaikinės meninės kūrybos prasme, manau, tai yra labai vertingas bruožas.