Žvejai, kojinės, rogutės

27 rugsėjo, 2007

   Žinot jau pradeda kvepėti rudeniu, geltonais lapais, drėgme ir truputį mirtimi. Bet ne gąsdinančiai, greičiau nostalgiškai ir su atgimimo viltimi.  Šiandien pagaliau sugebėjau pagauti akimirką, kai viskas susilieja. Kaip visi gyvenimo rudenys staiga susikerta viename taške, persipindami kvapais, išgyvenimais, prisiminimais. Stovėjau ant tilto virš Neries, akys lakstė ir brėžė užtikrintą trikampį tarp medžio, upės ir žvejo, o aš laikiausi rankomis įsikibusi į šaltą geležinę tilto atramą, ir kvėpavau. Kvėpavau tiek praeitimi, tiek dabartimi: praeiti tiltai, liestos atramos, stebėti žvejai ir upės, kvepalų aromatai ir drėgmė, įsimylėjimas ir neapyktanta, vienatvės džiaugsmas ir liūdesys. Visi sugrįžo vienu metu. Jaučiausi kaip stiklainis perpildytas visokio gėrio. Nedažnai taip nutinka. Lėtu žingsniu, išlaukdama ir išbrandindama kiekvieną žingsnį judėjau į kitą krantą. Po sekundės grįžau į miestą, kur nebėra upių ar žvejų, perpildytą vienpusiškais kvapais ir nuvalkiotais garsais, judančiu ir atkakliai besibraunančiu geresnio gyvenimo link. Kur tave iš viršaus stebi ir reklamos pavidalu tau grūmoja arba vilioja nuostabiosios moterys, kurios batų ar kitų aksesuarų dėka tampa “Įžūlaus pranašumo“ pranašėmis.   

Tai tiek tų asmeniškumų. O dabar pasiūlymai.

 Gal būtų kokių iniciatyvų ką nors nuveikti kartu? Kokį workshopą pasidaryti: iškepti pyragų, numegzti savo vyrams ar moterims kojinių šaltesniems orams, susikalti rogutes žiemos linksmybėms ar išsileisti diy laikraštį vakariniam skaitymui prie žibalinės lempos? Galite siūlyti nesidrovėdamos. O jei kas jau labai rimtai susidomės tai galėsiu net pasakyti kišenę iš kurios galima būtų pasiimti ir pinigų rimtesniems projektams. Tiesą pasakius, nelabai įsivaizduoju kokie ten reikalai mūsų stovykloje. Kalbant apie mūsų palapinę, šiuo metu ten vyrauja inkubacinis periodas ir paruošiamieji darbai. Visos užsilaksčiusios įvairiais frontais: darbuose, magistruose, studijose. Bet esu tikra rastume laiko dvasios atgaivai…Ka?

Reklama

“MENAS NETRADICINĖSE ERDVĖSE“ 

piketas

 Nykštukų piketas rugsėjo 21-23 dienomis, Žemaitės skvere.

“Mūsų balsai nebegirdimi, tegu kalba nykštukai“

Nykštukus įgarsins grupė Zimbabwe ir Buby rugsėjo 21 d. 20 val.

Koncertas dedikuojamas Žemaitei.

Nes mums ne vis vien. Nes mums patinka žalia zona.

Grupė “Iš reikalo“

Sveikos,

rytoj toks darbais ir malonumais perkrautas penktadienis. Visu pirma, Jaksto pasiulymai

  Informacinis ir savitarpio paramos centras kviečia į tik ką išleistos „Drąsa – kalbėti, aistra – gyventi“ knygos pristatymą. Ši knyga – tai pirmasis bandymas Lietuvoje suteikti erdvę autentiškiems lesbiečių, biseksualių ir transseksualių asmenų, kurie visuomenėje yra nepagrįstai atstumti, pasakojimams. Nepaprastai drąsiai knygoje kalbama apie tai, kaip būti, mylėti ir išlikti savimi gyvenant homofobiškoje visuomenėje. Ši knyga nepaliks abejingu nei vieno: kažkam ji padės geriau suprasti homoseksualius asmenis, kita skaitytojų dalis įgis daugiau drąsos kalbėti apie save ir ryžtingiau ginti savo žmogaus teises. Šiuos interviu surinko ir asmenines patirtis dokumentavo bei rinkinį sudarė ir išleido Lygių galimybių plėtros centras. Labai svarbu, kad tai ne šiaip knyga apie lesbietes, biseksualus ar transseksualus – žodis suteiktas patiems subjektams. Rinkinys atskleidžia atstumtųjų asmenų patirtis, o jų autentiškas balsas mažina atskirtį jau vien todėl, kad tai nebėra tylintys ir pasyvūs subjektai. Kaip įvade teigia Ieva Dilytė, būti matomam viešajame diskurse yra „esminis ir politinis klausimas“. Šiuo atveju prabilę subjektai, įsileisdami skaitytojus į savo išgyvenimus, pradeda dialogą su heteronormatyvine visuomene ir kvestionuoja primityvias tapatybių sampratas .

Ačiū ačiū už feministinių renginių anonsus ir naujienas iš JAV!

Aš savo ruožtu siūlau šiek tiek vietinių realijų, kurios kaip cinkuota skarda atsparios tiek feministinei literatūrai, tiek menui, tiek akcijoms… Chrestomatinis “single woman“ demonizavimo pavyzdys, paskaitykit!

http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=14342503

Strinos, kraujas ir ugnis

12 rugsėjo, 2007

Sveiki ir sveikos visos sugrižtančios po vasaros atostogų atgal prie darbų.  Su naujais įspūdžiais ir galbūt naujomis idėjomis. Gimtasis Vilnius šį rugsėjį tikrai džiugina gerais renginiais. Kievieną rugsėjo penktadienį miestą drebina vis naujas feministinio meno projektų atidarymas. Taip rugsėjo 7 dieną šiuolakinio meno centre pasirodė Chicks on Speed. Rugsėjo 14 dieną ten pat atidaroma jaunų Lietuvos menininkių grupės paroda. O rugsėjo 21 dieną tiesiog būtina ateiti į Žemaitės skverą Gedimino prospekte, kur ponų ir poniučių ramybę įžūliai drums grupė Zimbabvė ir Martos Vosyliūtės inspiruoti šiuolaikiniai menai.

Teik anonsų.

O aš norių pasidalinti keliais savo kelionių po JAV fragmentais ir supažindinti su viena menininke iš Niujorko, kuri man pasirodė keistai įdomi. Jos performansą teko matyti vienoje Chelsea rajono galerijų – White Box, projekto “Theater of Cruelty“ metu. Carolyn Ryder Cooley yra žinoma savo beprotiškomis akcijomis, kurių metu ji virvėmis prisirišusi kabo po Niujorko tiltais, prisitvirtinusi stirnos kūno dalis ir degančius ragus. Projekto White Box metu, menininkė, kaip visada, degančiais ragais, baltu podiumu į galerija įnešė krauju persunktą strinos širdį ir išsikruvinusi drabužius iš lėto išėjo…Tai buvo savitas menininkės komentaras visam tam kas šiuo metu vyksta pasaulyje.

ryder1.jpg

Taip atrodė Carolyn Ryder Cooley performansas White Box’e.

Menininkės veikla neapsiriboja vien performansais, ji kuria ir muziką, ją atlieka su įvairiomis grupėmis, tapo, kuria objektus, aktyviai dalyvauja menininkų politinėse akcijose ir bendruomenių veikoje, bei kt. Aplankykite Carolyn Ryder Cooley svetainę:

www.carolynrydercooley.com