Žvejai, kojinės, rogutės

   Žinot jau pradeda kvepėti rudeniu, geltonais lapais, drėgme ir truputį mirtimi. Bet ne gąsdinančiai, greičiau nostalgiškai ir su atgimimo viltimi.  Šiandien pagaliau sugebėjau pagauti akimirką, kai viskas susilieja. Kaip visi gyvenimo rudenys staiga susikerta viename taške, persipindami kvapais, išgyvenimais, prisiminimais. Stovėjau ant tilto virš Neries, akys lakstė ir brėžė užtikrintą trikampį tarp medžio, upės ir žvejo, o aš laikiausi rankomis įsikibusi į šaltą geležinę tilto atramą, ir kvėpavau. Kvėpavau tiek praeitimi, tiek dabartimi: praeiti tiltai, liestos atramos, stebėti žvejai ir upės, kvepalų aromatai ir drėgmė, įsimylėjimas ir neapyktanta, vienatvės džiaugsmas ir liūdesys. Visi sugrįžo vienu metu. Jaučiausi kaip stiklainis perpildytas visokio gėrio. Nedažnai taip nutinka. Lėtu žingsniu, išlaukdama ir išbrandindama kiekvieną žingsnį judėjau į kitą krantą. Po sekundės grįžau į miestą, kur nebėra upių ar žvejų, perpildytą vienpusiškais kvapais ir nuvalkiotais garsais, judančiu ir atkakliai besibraunančiu geresnio gyvenimo link. Kur tave iš viršaus stebi ir reklamos pavidalu tau grūmoja arba vilioja nuostabiosios moterys, kurios batų ar kitų aksesuarų dėka tampa “Įžūlaus pranašumo“ pranašėmis.   

Tai tiek tų asmeniškumų. O dabar pasiūlymai.

 Gal būtų kokių iniciatyvų ką nors nuveikti kartu? Kokį workshopą pasidaryti: iškepti pyragų, numegzti savo vyrams ar moterims kojinių šaltesniems orams, susikalti rogutes žiemos linksmybėms ar išsileisti diy laikraštį vakariniam skaitymui prie žibalinės lempos? Galite siūlyti nesidrovėdamos. O jei kas jau labai rimtai susidomės tai galėsiu net pasakyti kišenę iš kurios galima būtų pasiimti ir pinigų rimtesniems projektams. Tiesą pasakius, nelabai įsivaizduoju kokie ten reikalai mūsų stovykloje. Kalbant apie mūsų palapinę, šiuo metu ten vyrauja inkubacinis periodas ir paruošiamieji darbai. Visos užsilaksčiusios įvairiais frontais: darbuose, magistruose, studijose. Bet esu tikra rastume laiko dvasios atgaivai…Ka?