Deja, neteko nei dalyvauti pačiame performanse, nei jį stebėti, bet paruošiamuosius darbus atlikau sąžiningai – sienas nudažiau, duris bandžiau įstatyti, bet nepavyko, morališkai palaikiau. Paskaitykite, ką “Septyniose meno dienose“ parašė Kornelija Česonytė.

Abejingų nėra. Performansas „Atpažinimas. Nebučiuok manęs, aš tą galiu padaryti ir pati“ 

   Birželio 22 d. vykusioje „Kultūros naktyje“ gėrėjausi daugeliu puikių vyksmų, tačiau didžiausią nuginkluojantį įspūdį paliko Alinos Melnikovos performansas „Atpažinimas. Nebučiuok manęs, aš tą galiu padaryti ir pati“. Performansas vyko Vilniaus dailės akademijos parodos „(Ne)matoma“ atidarymo metu buvusioje „Tiesos“ spaustuvėje. Dėl įdomios koncepcijos ir itin kokybiškos formos šis performansas galėtų būti įtrauktas į tarptautines feministinio ar kūno meno antologijas. Alinos Melnikovos performanso struktūra sudėtinga: galimi skirtingi žiūros taškai, kurie suponuoja skirtingas reikšmes, kintančias pasirinkus vieną ar kitą žiūrėjimo perspektyvą. Performanso daugiasluoksniškumas komplikuoja ne tik jo aprašymą, bet ir suvokimą.

Kambarys kambaryje: atpažink „įtariamąjį“

 Performanso erdvė organizuota tradiciniu atpažinimo kambario principu: patalpoje suformuojama stipriai apšviesta erdvė, kurią nuo žiūrovų (atpažinėjų) skiria stiklo/veidrodžio langas. Jis veidrodiniu paviršiumi atsuktas į „įtariamąjį“, kad šis nematytų jį identifikuojančių asmenų. Panašius „apsaugos“ kambarius – hierarchizuotos valios pavyzdį – galima rasti ir prekybos centruose. Įtariamuoju ten tampa kiekvienas potencialus pirkėjas, o atpažinėjais – apsaugos darbuotojai. Vizualinis atpažinimas vaidina svarbų vaidmenį ir atliekant nusikaltimo tyrimą. Šiame performanse menininkė pasirenka riboto matomumo kambarį, tačiau pati tampa labai gerai matoma. Baltos sienos ir ryški šviesa kontrastuoja su kūno nuogumu. Tai prieštarauja dažniems moters kūno matymo ir vaizdavimo būdams: šešėliams, pritemdytoms šviesoms, taip sukuriant paslaptingumo, geidulingumo įspūdį. Beveik sterili Alinos kambario aplinka labiau primena operacinę ir jos šviesas. Nuogas kūnas čia netenka jį gaubiančios erotizuotos auros. Kūno buvimas šiuose kontekstuose, taip pat ir menui naudojamoje apleistoje spaustuvės erdvėje, tarsi eliminuoja lytiškumo požymius ir signalus.

Lūpų dažai – tapyba lūpomis

Vienas įdomiausių vyksmo momentų – raudonų lūpų dažų naudojimas. Viena iš „Max Factor“ reklamų teigia, kad moteris be lūpų dažų yra neapsirengusi. Alinos lūpų dažai neaprengia. Mano manymu, jie tampa (o gal ir visada buvo) vyriško geismo simuliakru. Lytiškai susijaudinusi, sveika ir tinkama reprodukcijai moteris dažnai vaizduojama raudonomis lūpomis (į erogeninę zoną priplūdusiu krauju). Tačiau Alina, pasirinkusi raudonus lūpų dažus kaip moteriškojo tapatumo simbolį, performuoja jo prasmes. Periodiškai patepdama lūpas ir nežiūrėdama į nieką kitą, o tik į pačią save, aistringai bučiuoja savo atvaizdą, palikdama „savo tapatybę“ ant veidrodžio/stiklo. Menininkė kvestionuoja vyrams priskiriamą žiūrėjimo malonumą ir siūlo tapatintis su ja, jos paliktomis žymėmis. Lūpdažio pėdsakai ant plokštumos toli gražu nėra estetiškas kruopščiai nudažytų lūpų pavyzdys – greičiau bjaurumo estetika. Raudona lūpų dažo spalva kartais asocijuojasi su krauju. Menininkė tarsi kratosi sukurtosios tapatybės: vos užsitepusi dažus, kaip svetimkūnį juos „nuvalo“ į plokštumą, taip siūlydama savąją identifikacijos formą.

Įtarpintas žvilgsnis

Vienas esminių performanso dalykų – žvilgsnis. J. Lacanas rašė apie vaiko susitapatinimą su motina ir labai svarbų vaiko ego formavimosi etapą po jo žvilgsnio į veidrodį: savęs, kaip atskiro subjekto, pajutimą. Performanso stebėtojai, sėdintys prieš „langą“, menininkę paverčia stebimuoju objektu, tačiau šios situacijos simboliai ir reikšmės keičiasi pasirinkus kitą žiūrėjimo perspektyvą. Ant galinės žiūrovų kambario sienos yra rodoma projekcija su tiesiogine transliacija to, kas vyksta „atpažinimo“ kambaryje. Taip atsiranda galimybė suprasti, kad moteris bučiuoja save, savo atvaizdą. Šis regėjimas visiškai transformuoja pozicijas: iš pasyvaus objekto Alina tampa aktyviu subjektu, kuris kuria, atpažįsta, stebi, formuoja, valdo save bei savo atspindį. Tačiau žvelgiant į projekciją, galimos net kelios vaizdo interpretacijos. Pirmoji – graikų mitologinio veikėjo Narcizo begalinė meilė sau. Alina atidžiai save stebi, dažydama lūpas gėrisi savimi ir užsimiršusi (prisiminusi?) bučiuoja savo atvaizdą. Antroji – lesbietiška meilė. Dėl vaizdo perdavimo netobulumo konstruojama nauja reikšmė. Žiūrovas projekcijoje negali identifikuoti veidrodžio, kaip plokštumos, o specifinis rodymo kampas sukuria dviejų skirtingų individualybių atvaizdus: matome, kad bučiuojasi dvi merginos. Ir tik lūpdažis, palikdamas žymę ant veidrodžio, leidžia suprasti tarp jų esant plokštumą, kuri skiria realų ir iliuzinį pasaulius. Tuo metu Alina tampa centrine šiuos du pasaulius sujungiančia ašimi. Menininkė siekia atsikratyti objektyvizuojančio vyro žvilgsnio: kurdama meną ji pati tampa meno kūrinio medžiaga, idėja, modeliu ir laisvai pasirenka objekto ar/ir subjekto pozicijas. Alina kvestionuoja tapatybės ir savitapatybės klausimus, siūlydama savąją ir atmesdama objektyvizuojančio žvilgsnio sukonstruotą individualybę. Lūpų ir lūpų dažų žymės susiniveliuoja ir tampa moteriškojo tapatumo refleksija. Tapatybės identifikavimosi momentas atsiranda sulig pirmu žvilgsniu į veidrodį, į save. Ar tai, pasak Lacano, klaidingas savęs atpažinimas, aš nežinau. Tačiau tai reprezentuoja ir leidžia pajusti savąjį ego.

Veidrodis vujeristams

Menininkė reflektuoja ir eliminuoja moters, kaip vyro atspindžio, idėją. Ji eksploatuoja savo tapatybę kaip medžiagą susirinkusiųjų vujeristiniams polinkiams pabrėžti, kartu perkeldama moteriškumo, kaip idėjos, percepciją į visai kitą suvokimo lygmenį: kaip savo valios, o ne vyro žvilgsnio rezultatą.

Reklama

JOS ateina

1 birželio, 2007

Pastaroji savaitė- pats studentų diplomių darbų gynimo įkarštis. Štai ir man teko recenzuoti vieną VDA tekstilės katedros diplomantę – Svetlaną Dvojeglazovą, kuri sukūrė ir pateikė vyrų komisijos “teismui“ savo kūrinį.

gaidys_tarp_ziedu2.jpg   gaidys.jpg   gaidys_tarp_ziedu.jpg

Štai triptikas, kuris vadinasi “Gyvenimo įvairovė“.

O čia galite perskaityti recenziją apie šį kūrinį:

Gaidys tarp žiedų 

Į pasiūlymą recenzuoti ir juo labiau – vertinti, tekstilės katedros studentės darbą iš pradžių pažiūrėjau labai rezervuotai. Buvau įsitikinusi, kad vėl pamatysiu kažką labai tradiciško, dekoratyvaus ir medžiagiško. O tariama feministinė dimensija bus akcentuota rankų darbu ir jausmingumu pabrėžiamo moteriškumo išraiška. Pamačiusi Svetlanos darbą, supratau, kad klydau. Su visu reklaminiu įžūlumu, šis darbas akiplėšiškai sviedė man į veidą ne tik rėkiančias spalvas, ironiškus motyvus, bet svarbiausia –  nedviprasmišką jaunos moters menininkės poziciją į ją supančią socialinę realybę. 

Iš pažiūros šis darbas gali atrodyti kaip ironiškas žaidimas ar pokštas. Tačiau kiekviename pokšte yra tik dalis pokšto. Štai triptiko centre, juodai raudoname fone puikuojasi išdidintas skaitmeninis gaidžio atvaizdas, šonuose – geltonų ir rausvų atspalvių pano su pumpuro ir rožės žiedo foto-aplikacijomis. Vaizdinės metaforos kaip kultūriniai stereotipai yra išdidinami, utriruojami ir jungiami kontrasto principu. Čia susiduria ir dvi (sub)kultūrinės kalbos. Gaidžio pavidalu įvaizdintas žargonas, atėjęs į kasdienę kalbą iš įkalinimo įstaigų ir kariuomenės, kurios M. Foucault prasme, yra pagrindinės discplinuojančios institucijos, griežčiausios hierarchijos ir internalizuotos prievartos erdvės. Neveltui lyg ir intuityviai menininkės pasirinktas ornamentinis raštas primena ne ką kitą, o grotas ar vielos tvorą. Ready-made įvaizdžiu išreikštą maskulinistinį gatvės žargoną, nusakantį tiek galią, tiek visišką jos atėmimą, autorė sumaniai jungia su literatūrinėmis (aukštosios kultūros) moteriškumo metaforomis. 

Rožės žiedo ir pumpuro motyvas šiame kūrinyje iškyla kaip patriarchalinės kultūros sukurtas ženklas, kaip kultūrinė klišė, nusakanti moteriško subjektyvumo kaip pasyvaus gėrėjimosi objekto poziciją. Apskritai moters asocijavimas su gėlėmis paplito dar istorinėje dailėje. Tačiau 20 amžiuje moterų mene šis motyvas imtas eksploatuoti kitaip. Vienos garsiausių 20 amžiaus tapytojos amerikietės Georgia O‘Keeffe išdidinti kalijų žiedai tuo ir buvo netikėti, kad savo šaltu motyvo racionalumu ir emociniu atstumu jie nepasiduodavo vienareikšmėms erotizuojančioms interpretacijoms.  

Taigi, Svetlana, jungdama priešingus lyčių tapatybę nusakančius įvaizdžius, apnuogina jų stereotipinę prigimtį ir paverčia visa tai tam tikru meniniu pastišu. Įspūdį sustiprina ir intensyvi spalva, kuri čia yra labai svarbi. Štai gaidys karingai įsitempęs juodai raudonos spalvos – neabejotinai jėgos ir seksualumo – fone. Rožės žiedas – švelniai rausvame, o pumpuras – citruso geltoname. Beje, geltona spalva yra turbūt nepastoviausių simbolinių reikšmių talpykla, kuri kinta priklausomai nuo konteksto. Jei senovės Rytų kultūrose ji buvo laikoma išminties, šventumo simboliu, tai vėliau ji įgavo ir pralaimėjimo, o šiuolaikinėje populiariojoje kultūroje ir ypač su Q.Tarantino filmais ji tapo keršijančių nuotakų emblema.   

Dar galbūt reikėtų aptarti ir technologijos santykį su feminizmo menu, nes iki šiol moterų meninė veikla vis dar tradiciškai siejama su taikomaisiais menais ar amatais. Taip, iš tiesų, vadinamasis pirmosios bangos feministinis menas 7 dešimtmetyje Vakaruose būtent ir eksploatavo „moteriškąsias“ medžiagas, paremtas monotonišku rankų darbu: tokias kaip audimą, siuvimą, mezgimą, siuvinėjimą, lipdybą. Vėliau, kai menininkės ėmė gilintis į pačią moteriškumo sampratą, formos keitėsi, plito akcionizmas, maskarado strategijos ir daugybė kitų meninių formų. Taigi, Svetlana savo kūrinyje derina rankų darbą su įvairiomis technologijomis bei ready-made technika. Tokiu būdu ji, galima sakyti, atsispiria nuo tradicijos, bet tolsta nuo įprastų moterų menui priskiriamų technikų ir juda platesnės – feministinės kūrybinės minties kryptimi. 

Kažkodėl žiūrint į šį Svetlanos kūrinį, man vis norisi perfrazuoti vieną žinomą Lietuvos fotografą ir pavadinti jį (kūrinį) – „Gaidys tarp žiedų“. Savo menine kalba šis Svetlanos darbas tarsi balansuoja ant ribos tarp konceptualaus ironiško teksto, interjero tekstilės, pop meno ir reklaminio kūrinio. Autorė aiškiai artikuliuoja ir sumaniai žaidžia kultūriniais įvaizdžiais, spalva ir kalbos konstrukcijomis, komentuodama šiuolaikinės patriarchalinės visuomenės nelygumus ir esminį jos bruožą – falocentrizmą (kaip simbolinės galios investiciją ir jos palaikymą tik vyriškojo subjektyvumo rėmuose). Arba kalbant paprasčiau – kritikuoja vyriškosios lyties dominavimą politikoje, kultūroje, socialiniame gyvenime, ir apmąsto savo asmeninį santykį su egzistuojančia realybe. Vertinant kūrinį, dar noriu pabrėžti, kad jauna menininkė kuria atvirai ir drąsiai, ji nesiekia užsidaryti saugiuose estetikos rėmuose, bet nori garsiai kalbėti apie jai rūpimus dalykus, kurie įgauna platesnę politinę prasmę. Šiuolaikinės meninės kūrybos prasme, manau, tai yra labai vertingas bruožas. 

img_2548.jpg

istoriJOS

28 gegužės, 2007

Prieš keletą dienų, eidama pro Lukiškių aikštės pašonėje esnačią autobusų poilsio stotelę (prie Jokūbo bažnyčios) žiūrėjau į ten išsirikiavusius keletą naujų modernių žemagrindžių miesto autikų. Visų jų langai ir šonai buvo papuošti kultūrine-edukacine reklama, kurią jau turbūt visi matė: garsiausi Lietuvos kompozitoriai – Klova, Čiurlionis, Dvarionas, Balsys ir t.t. Puikus sumanymas šviesti liaudį einant į 2009-uosius neva kultūros metus. Primena Kiniją, kur besiruošiant olimpijadai  valdžia bando priverstinai daryti vietinius kultūringesniais: įstatymais uždraudė spjaudytis ir keiktis, taksistai privalo išmokti bent kelis žodžius anlgiškai, ir pan.

Na, o mus kultūrininkai bando supažindinti su tautos kultūros veikėjais. Butent, veikejais.

O kur dingo visos veikėjos? Ar jų amžiaus pradžioje nebuvo? Ar visos damos tik šlifavo Kauno šaligatvius, siurbčiojo arbatėlę ir puoselėjo geras manieras?

Štai visai neseniai atsitiktinai išgirdau apie tokią be galo įdomią asmenybę, Justino Vienožinskio seserį – Liudą Purėnienę – Vienožinskaitę. Vikipedija ypatingai šykščiai pateikia informacijos apie ją  – pirmają Pabaltijo šalyse moterį teisininkę (http://lt.wikipedia.org/wiki/Liuda_Pur%C4%97nien%C4%97).  Istorikės tvirtina, kad tai buvo spalvingo ir valdingo charakterio moteris, kurios vyras visą gyvenimą tvarkingai slėpė nuo jos savo rūkymo įprotį. Tačiau ji, baigusi studijas, nemokamai advokatavo ne tik politnėse bylose, bet gynė ir vieną Tado Ivanausko studentę. Garbus mokslininkas su šia studente laukėsį nesantuokinio kūdikio. Mergina kažkodėl atsidūrė teisme ir turėjo ginti savo teisę  į  šį kūdikį. Jai atstovavao Purėnienė ir bylą laimėjo. Tado Ivanausko muziejuje to nesužinosite, ar ne? Be to, Purėnienė dalyvavo abiejuose pirmuosiuose Lietuvos seimuose, ir šiaip amžiaus pradžioje aplink save būrė politiškai aktyvias moteris. Norėčiau apie ją sužinoti daugiau…

Kodėl tokių vardų nesigirdi ir nesimato viešojoje erdvėje, o tik uždaruose istorikų rateliuose….?

22 gegužės, 2007

Kodėl Sabotažas?

Todėl, kad prasidėję Vilniuje ladyfest’ai turi tęstis. Todėl, kad Vilniaus meras mano, kad homoseksulaumas tai – hobis, ir (Pet Shop Boys to nezinojo) Pride paradų dar teks palaukti. Todėl, kad kai pešasi politikai, tai vyksta profesinių interesu karas, kai politkės – tai “kur bobos – ten emocijos“, todėl kad bet koks nususelis dar gali i mane kreiptis “mazule“, todėl kad simtameciai medžiai kertami vardan papildomu vietu masinoms stoveti, todėl kad vaistu pramone mus mausto ir manipuliuoja, todėl kad seniai, ligoniai ir kiti marginalai yra ismesti uz borto, todėl kad truksta politinio meno ir daugelio kitu dalyku….

ir todėl kad kiekviena diena nutinka visokiausiu istoriju…..

Vilties teikia tai, kad si blog’a mane paskatino daryti vaikinas, menininkas, muzikantas ir siaip idomus zmogus. Butent, feministini blog’a Lietuvoje. Kuriame galetume israsyti viska.