“MERGINOS TAMPA KIETAIS RIEŠUTĖLIAIS“

Jų muzika vadinama socialinė kritika… O kritika turi skambėti garsiai. Va kodėl neseniai išpopuliarėjusi grupė „Zimbabwe” renkasi ska ir punk ritmus. Šitos merginos ne šiaip sau! Jos feministės… Skamba gąsdinančiai? Sužinok daugiau. „Zimbabwe” merginos aktyviai dalyvauja feministiniuose renginiuose Europoje ir Lietuvoje…“

 Daugiau galite rasti www.gatve.delfi.lt

Le Sabotage flashbacks

Brangiosios ir brangieji,

gražiausios akimirkos iš alternatyvaus moterų festivalio “Sabotažas“. Galite ne tik žiūrėti, bet ir klausyti

[rockyou id=78193930&w=426&h=319]

Neformali feministine stovykla

Sveikos visos ir visi!

Vaziuojam i gamta!

Cia – neformalios feministines stovyklos programa.  Registracijos formu lietuviu ir anglu kalbomis, galima gauti adresu:  feminist.camp@gmail.com 

Susitikime ten!

Neformali feministinė stovykla

Rugpjūčio 3,4,5 d. 2007, Leonardavo kaimas, Krekenavos sen., Panevėžio raj.,Lietuva
Penktadienis
12.00 iki 19.00val.  – atvykimas.
19.00  – trumpas pristatymas apie stovyklos idėją, susipažinimas, logistikos išsiaiškinimas.
Vakarienė.
20.00 – Feministinės savigynos ir dominavimo modelių vorkšopas.
21.00 – Laužavietė, chill out, žaidimai.
Šeštadienis
8.00 – 10.00 – Pusryčiai
10.00 – 14.00 – Feminizmas posovietiniam kontekste.
Pirma diskusija (10.00 – 12.00) – Femizmas(-ai): ‘Akademinis’ versus ‘populiarusis’?
– Istoriškai skirtingi feminizmų keliai Vakaruose ir sovietinėje/posovietinėje erdvėje. Kaip šie
skirtumai įtakoja šiandieninę situaciją? Kam yra prieinamas feminizmas?
– Akademinis vs. populiarus, ‘grassroots’ vs. ‘elitinis’
– Sankirtos ir atskirties taškai su Vakarais. 

Antra diskusija (12.00 – 14.00) Pro/feministinio aktyvizmo formos:
-Kokios feministinio, pro-feministinio, anti-homofobinio aktyvizmo formos šiuo metu
egzistuoja? Kas motyvuoja/reikalinga/trokštama ir yra įmanoma posovietiniam kontekste?
– Akademinio, meninio, neformalaus ir t.t. lyties/seksualumo aktyvizmo pavyzdžiai iš
posovietinių šalių.
14.00 – 15.30 Pietūs.
15.30 – 19.00 Globalios tendencijos, vietinės reakcijos
Trečia diskusija (15.30 – 17.00)
– Socialinė inžinerija ir ‘normalumo’ politika – kam ji reikalinga? ES, NVOs, neoliberalizmas vs.
nacionalizmai, religiniai fundamentalizmai, konservatyvizmas. Kokia alternatyvi politika ir
aktyvizmas egzistuoja/gali egzistuoti tokiame kontekste?
17.00 – 17.30 Kavos pertrauka
Ketvirta diskusija ( 17.30 – 19.00) Seksualumo “karšta bulvė“: Kas bijo ko ir kodėl? “Baimių“ kūrimas ir išmontavimas.
19.00 – futbolas, tinklinis, tavo sugalvotas žaidimas.
20.30 – Vakarienė, laužas, muzika.
Sekmadienis
9.00 – 11.00 Pusryčiai
11.00 – 13.00 Trumpos diskusijų santraukos. Refleksijos, ryšiai, ateities planai?
13.00 – 15.00 Stovyklavietės susitvarkymas.
15.00 – Išvykimas.

Leaving Venice…

Dziugu, kad po neilgos pauzes vel atsigauna blog’o rasytojos. Turbut jau apsiprato su vasaros karsciais ir atrado minute kita tarp nesibaigianciu vasaros kelioniu parasyti post’a.  As irgi nesiteisinsiu kelionemis i Venecija, Ignalina, Nida ir pan. ..

Dziugu matyti cia ir kylancios feministinio meno zvaigzdes (!) Alinos Melnikovos performanso recenzija. 

Na, o kas dar ruosiasi nuvykti i Venecijos bienale ar siaip pasidometi tarptautine meno konjunktura, siulau perskaityti naujausius sabotazo komandos partizaniu atsiliepimus cia:

http://www.culture.lt/7md/?leid_id=764&kas=straipsnis&st_id=7408

ir

http://www.culture.lt/7md/?leid_id=763&kas=straipsnis&st_id=7383

Performansas “Atpažinimas. Nebučiuok manęs, aš tą galiu padaryti pati“

Deja, neteko nei dalyvauti pačiame performanse, nei jį stebėti, bet paruošiamuosius darbus atlikau sąžiningai – sienas nudažiau, duris bandžiau įstatyti, bet nepavyko, morališkai palaikiau. Paskaitykite, ką “Septyniose meno dienose“ parašė Kornelija Česonytė.

Abejingų nėra. Performansas „Atpažinimas. Nebučiuok manęs, aš tą galiu padaryti ir pati“ 

   Birželio 22 d. vykusioje „Kultūros naktyje“ gėrėjausi daugeliu puikių vyksmų, tačiau didžiausią nuginkluojantį įspūdį paliko Alinos Melnikovos performansas „Atpažinimas. Nebučiuok manęs, aš tą galiu padaryti ir pati“. Performansas vyko Vilniaus dailės akademijos parodos „(Ne)matoma“ atidarymo metu buvusioje „Tiesos“ spaustuvėje. Dėl įdomios koncepcijos ir itin kokybiškos formos šis performansas galėtų būti įtrauktas į tarptautines feministinio ar kūno meno antologijas. Alinos Melnikovos performanso struktūra sudėtinga: galimi skirtingi žiūros taškai, kurie suponuoja skirtingas reikšmes, kintančias pasirinkus vieną ar kitą žiūrėjimo perspektyvą. Performanso daugiasluoksniškumas komplikuoja ne tik jo aprašymą, bet ir suvokimą.

Kambarys kambaryje: atpažink „įtariamąjį“

 Performanso erdvė organizuota tradiciniu atpažinimo kambario principu: patalpoje suformuojama stipriai apšviesta erdvė, kurią nuo žiūrovų (atpažinėjų) skiria stiklo/veidrodžio langas. Jis veidrodiniu paviršiumi atsuktas į „įtariamąjį“, kad šis nematytų jį identifikuojančių asmenų. Panašius „apsaugos“ kambarius – hierarchizuotos valios pavyzdį – galima rasti ir prekybos centruose. Įtariamuoju ten tampa kiekvienas potencialus pirkėjas, o atpažinėjais – apsaugos darbuotojai. Vizualinis atpažinimas vaidina svarbų vaidmenį ir atliekant nusikaltimo tyrimą. Šiame performanse menininkė pasirenka riboto matomumo kambarį, tačiau pati tampa labai gerai matoma. Baltos sienos ir ryški šviesa kontrastuoja su kūno nuogumu. Tai prieštarauja dažniems moters kūno matymo ir vaizdavimo būdams: šešėliams, pritemdytoms šviesoms, taip sukuriant paslaptingumo, geidulingumo įspūdį. Beveik sterili Alinos kambario aplinka labiau primena operacinę ir jos šviesas. Nuogas kūnas čia netenka jį gaubiančios erotizuotos auros. Kūno buvimas šiuose kontekstuose, taip pat ir menui naudojamoje apleistoje spaustuvės erdvėje, tarsi eliminuoja lytiškumo požymius ir signalus.

Lūpų dažai – tapyba lūpomis

Vienas įdomiausių vyksmo momentų – raudonų lūpų dažų naudojimas. Viena iš „Max Factor“ reklamų teigia, kad moteris be lūpų dažų yra neapsirengusi. Alinos lūpų dažai neaprengia. Mano manymu, jie tampa (o gal ir visada buvo) vyriško geismo simuliakru. Lytiškai susijaudinusi, sveika ir tinkama reprodukcijai moteris dažnai vaizduojama raudonomis lūpomis (į erogeninę zoną priplūdusiu krauju). Tačiau Alina, pasirinkusi raudonus lūpų dažus kaip moteriškojo tapatumo simbolį, performuoja jo prasmes. Periodiškai patepdama lūpas ir nežiūrėdama į nieką kitą, o tik į pačią save, aistringai bučiuoja savo atvaizdą, palikdama „savo tapatybę“ ant veidrodžio/stiklo. Menininkė kvestionuoja vyrams priskiriamą žiūrėjimo malonumą ir siūlo tapatintis su ja, jos paliktomis žymėmis. Lūpdažio pėdsakai ant plokštumos toli gražu nėra estetiškas kruopščiai nudažytų lūpų pavyzdys – greičiau bjaurumo estetika. Raudona lūpų dažo spalva kartais asocijuojasi su krauju. Menininkė tarsi kratosi sukurtosios tapatybės: vos užsitepusi dažus, kaip svetimkūnį juos „nuvalo“ į plokštumą, taip siūlydama savąją identifikacijos formą.

Įtarpintas žvilgsnis

Vienas esminių performanso dalykų – žvilgsnis. J. Lacanas rašė apie vaiko susitapatinimą su motina ir labai svarbų vaiko ego formavimosi etapą po jo žvilgsnio į veidrodį: savęs, kaip atskiro subjekto, pajutimą. Performanso stebėtojai, sėdintys prieš „langą“, menininkę paverčia stebimuoju objektu, tačiau šios situacijos simboliai ir reikšmės keičiasi pasirinkus kitą žiūrėjimo perspektyvą. Ant galinės žiūrovų kambario sienos yra rodoma projekcija su tiesiogine transliacija to, kas vyksta „atpažinimo“ kambaryje. Taip atsiranda galimybė suprasti, kad moteris bučiuoja save, savo atvaizdą. Šis regėjimas visiškai transformuoja pozicijas: iš pasyvaus objekto Alina tampa aktyviu subjektu, kuris kuria, atpažįsta, stebi, formuoja, valdo save bei savo atspindį. Tačiau žvelgiant į projekciją, galimos net kelios vaizdo interpretacijos. Pirmoji – graikų mitologinio veikėjo Narcizo begalinė meilė sau. Alina atidžiai save stebi, dažydama lūpas gėrisi savimi ir užsimiršusi (prisiminusi?) bučiuoja savo atvaizdą. Antroji – lesbietiška meilė. Dėl vaizdo perdavimo netobulumo konstruojama nauja reikšmė. Žiūrovas projekcijoje negali identifikuoti veidrodžio, kaip plokštumos, o specifinis rodymo kampas sukuria dviejų skirtingų individualybių atvaizdus: matome, kad bučiuojasi dvi merginos. Ir tik lūpdažis, palikdamas žymę ant veidrodžio, leidžia suprasti tarp jų esant plokštumą, kuri skiria realų ir iliuzinį pasaulius. Tuo metu Alina tampa centrine šiuos du pasaulius sujungiančia ašimi. Menininkė siekia atsikratyti objektyvizuojančio vyro žvilgsnio: kurdama meną ji pati tampa meno kūrinio medžiaga, idėja, modeliu ir laisvai pasirenka objekto ar/ir subjekto pozicijas. Alina kvestionuoja tapatybės ir savitapatybės klausimus, siūlydama savąją ir atmesdama objektyvizuojančio žvilgsnio sukonstruotą individualybę. Lūpų ir lūpų dažų žymės susiniveliuoja ir tampa moteriškojo tapatumo refleksija. Tapatybės identifikavimosi momentas atsiranda sulig pirmu žvilgsniu į veidrodį, į save. Ar tai, pasak Lacano, klaidingas savęs atpažinimas, aš nežinau. Tačiau tai reprezentuoja ir leidžia pajusti savąjį ego.

Veidrodis vujeristams

Menininkė reflektuoja ir eliminuoja moters, kaip vyro atspindžio, idėją. Ji eksploatuoja savo tapatybę kaip medžiagą susirinkusiųjų vujeristiniams polinkiams pabrėžti, kartu perkeldama moteriškumo, kaip idėjos, percepciją į visai kitą suvokimo lygmenį: kaip savo valios, o ne vyro žvilgsnio rezultatą.

JOS ateina

Pastaroji savaitė- pats studentų diplomių darbų gynimo įkarštis. Štai ir man teko recenzuoti vieną VDA tekstilės katedros diplomantę – Svetlaną Dvojeglazovą, kuri sukūrė ir pateikė vyrų komisijos “teismui“ savo kūrinį.

     

Štai triptikas, kuris vadinasi “Gyvenimo įvairovė“.

O čia galite perskaityti recenziją apie šį kūrinį:

Gaidys tarp žiedų 

Į pasiūlymą recenzuoti ir juo labiau – vertinti, tekstilės katedros studentės darbą iš pradžių pažiūrėjau labai rezervuotai. Buvau įsitikinusi, kad vėl pamatysiu kažką labai tradiciško, dekoratyvaus ir medžiagiško. O tariama feministinė dimensija bus akcentuota rankų darbu ir jausmingumu pabrėžiamo moteriškumo išraiška. Pamačiusi Svetlanos darbą, supratau, kad klydau. Su visu reklaminiu įžūlumu, šis darbas akiplėšiškai sviedė man į veidą ne tik rėkiančias spalvas, ironiškus motyvus, bet svarbiausia –  nedviprasmišką jaunos moters menininkės poziciją į ją supančią socialinę realybę. 

Iš pažiūros šis darbas gali atrodyti kaip ironiškas žaidimas ar pokštas. Tačiau kiekviename pokšte yra tik dalis pokšto. Štai triptiko centre, juodai raudoname fone puikuojasi išdidintas skaitmeninis gaidžio atvaizdas, šonuose – geltonų ir rausvų atspalvių pano su pumpuro ir rožės žiedo foto-aplikacijomis. Vaizdinės metaforos kaip kultūriniai stereotipai yra išdidinami, utriruojami ir jungiami kontrasto principu. Čia susiduria ir dvi (sub)kultūrinės kalbos. Gaidžio pavidalu įvaizdintas žargonas, atėjęs į kasdienę kalbą iš įkalinimo įstaigų ir kariuomenės, kurios M. Foucault prasme, yra pagrindinės discplinuojančios institucijos, griežčiausios hierarchijos ir internalizuotos prievartos erdvės. Neveltui lyg ir intuityviai menininkės pasirinktas ornamentinis raštas primena ne ką kitą, o grotas ar vielos tvorą. Ready-made įvaizdžiu išreikštą maskulinistinį gatvės žargoną, nusakantį tiek galią, tiek visišką jos atėmimą, autorė sumaniai jungia su literatūrinėmis (aukštosios kultūros) moteriškumo metaforomis. 

Rožės žiedo ir pumpuro motyvas šiame kūrinyje iškyla kaip patriarchalinės kultūros sukurtas ženklas, kaip kultūrinė klišė, nusakanti moteriško subjektyvumo kaip pasyvaus gėrėjimosi objekto poziciją. Apskritai moters asocijavimas su gėlėmis paplito dar istorinėje dailėje. Tačiau 20 amžiuje moterų mene šis motyvas imtas eksploatuoti kitaip. Vienos garsiausių 20 amžiaus tapytojos amerikietės Georgia O‘Keeffe išdidinti kalijų žiedai tuo ir buvo netikėti, kad savo šaltu motyvo racionalumu ir emociniu atstumu jie nepasiduodavo vienareikšmėms erotizuojančioms interpretacijoms.  

Taigi, Svetlana, jungdama priešingus lyčių tapatybę nusakančius įvaizdžius, apnuogina jų stereotipinę prigimtį ir paverčia visa tai tam tikru meniniu pastišu. Įspūdį sustiprina ir intensyvi spalva, kuri čia yra labai svarbi. Štai gaidys karingai įsitempęs juodai raudonos spalvos – neabejotinai jėgos ir seksualumo – fone. Rožės žiedas – švelniai rausvame, o pumpuras – citruso geltoname. Beje, geltona spalva yra turbūt nepastoviausių simbolinių reikšmių talpykla, kuri kinta priklausomai nuo konteksto. Jei senovės Rytų kultūrose ji buvo laikoma išminties, šventumo simboliu, tai vėliau ji įgavo ir pralaimėjimo, o šiuolaikinėje populiariojoje kultūroje ir ypač su Q.Tarantino filmais ji tapo keršijančių nuotakų emblema.   

Dar galbūt reikėtų aptarti ir technologijos santykį su feminizmo menu, nes iki šiol moterų meninė veikla vis dar tradiciškai siejama su taikomaisiais menais ar amatais. Taip, iš tiesų, vadinamasis pirmosios bangos feministinis menas 7 dešimtmetyje Vakaruose būtent ir eksploatavo „moteriškąsias“ medžiagas, paremtas monotonišku rankų darbu: tokias kaip audimą, siuvimą, mezgimą, siuvinėjimą, lipdybą. Vėliau, kai menininkės ėmė gilintis į pačią moteriškumo sampratą, formos keitėsi, plito akcionizmas, maskarado strategijos ir daugybė kitų meninių formų. Taigi, Svetlana savo kūrinyje derina rankų darbą su įvairiomis technologijomis bei ready-made technika. Tokiu būdu ji, galima sakyti, atsispiria nuo tradicijos, bet tolsta nuo įprastų moterų menui priskiriamų technikų ir juda platesnės – feministinės kūrybinės minties kryptimi. 

Kažkodėl žiūrint į šį Svetlanos kūrinį, man vis norisi perfrazuoti vieną žinomą Lietuvos fotografą ir pavadinti jį (kūrinį) – „Gaidys tarp žiedų“. Savo menine kalba šis Svetlanos darbas tarsi balansuoja ant ribos tarp konceptualaus ironiško teksto, interjero tekstilės, pop meno ir reklaminio kūrinio. Autorė aiškiai artikuliuoja ir sumaniai žaidžia kultūriniais įvaizdžiais, spalva ir kalbos konstrukcijomis, komentuodama šiuolaikinės patriarchalinės visuomenės nelygumus ir esminį jos bruožą – falocentrizmą (kaip simbolinės galios investiciją ir jos palaikymą tik vyriškojo subjektyvumo rėmuose). Arba kalbant paprasčiau – kritikuoja vyriškosios lyties dominavimą politikoje, kultūroje, socialiniame gyvenime, ir apmąsto savo asmeninį santykį su egzistuojančia realybe. Vertinant kūrinį, dar noriu pabrėžti, kad jauna menininkė kuria atvirai ir drąsiai, ji nesiekia užsidaryti saugiuose estetikos rėmuose, bet nori garsiai kalbėti apie jai rūpimus dalykus, kurie įgauna platesnę politinę prasmę. Šiuolaikinės meninės kūrybos prasme, manau, tai yra labai vertingas bruožas. 

Užtvindymas KITOKIAIS moterų vaizdais

Meno istorikės jau ir anksčiau pasigedo moterų vardų meno istorijoje. Ir istorijoj, nes visa istorija yra tendencingai vyro istorija. Buvo parašyti alternatyvūs vadovėliai bandantys įrašyti moterišką istorijos dalį. Konkrečiai ir meno istorija tokia buvo.

Kita vertus pasirodė ir tokia nuomonė, kad bandymas įsirašyti į vyriška sistemą yra tarsi, tai sistemai nuolankumo rodymas. Turi racijos. Bet man vistiek pikta, kad aš nežinau tų stulbinančių moterų, o noriu jas žinoti. Tinka visos, kurios nebūtinai gal gavo Nobelio premiją, ar valdė valstybę, žodžiu- sužibėjo vyriškoje sistemoje, bet ypač tos, kurios alternatyviai buvo/yra svarbios – keičiančios gyvenimus moterys.  Noriu apie jas visas žinoti. 

Kita vertus, manau būtų vistiek labai sveika – erdves užpildyti KITOKIAIS moterų atvaizdais. Tokių, kur asmenybė svarbiau nei nosies forma.  Moterų vaizdai ne vyro, o žmonių žvilgsniui. Tiesą pasakius visai nesenai man atsiuntė “gražų“ filmuka.

http://www.nezinau.lt/moteris-mene-500-metuVadinasi 500 metų moteris mene. Ten sukompiliuota daugybė moters portretų. Filmukas mane traumavo – 500 metų moteris nuleistom akim. Noriu kažką anti tam padaryt. Rasti sau kažkokių antibiotikų nuo šitos ligos. Kitoki srauta uzlieti ir apkrėsti smegenis.

Troleibotažas

Didi mintis, MonikaTereškova! Kad negaišti laiko meditavimui apie niekaip neišsipildančias akcijas, siūlau imti ir padaryti vieką patiem. “Sabotažo“ blogerės ir blogeriai padarė žaibišką brainstorming’ą ir iškristalizavo akcijos idėją. Štai kokia esmė, dear saboteurs:

mieste bus klijuojami nedideli plakatai su troleibusų planais, papildytais Lietuvos veikėjomis moterimis, kuriomis miesto valdžia nepasirūpino. Sąrašas dar tik pradedamas sudarinėti, tad visi gali jį papildyti, koreguoti ir komentuoti.

Julija Žemaitė

Ieva Simonaitytė

Salomėja Nėris

Margarita Jankauskaitė (gyva legenda?? bet gal ir nieko)

Šatrijos Ragana

Lazdynų Pelėda

Emilija Pliaterytė

Barbora Radvilaitė

Marija Gimbutienė

Liuda Purėnienė– Vienožinskaitė

…

Yra pasiūlymų įsijungti ir į tarptautinį kontekstą:

Pina Baush ir Maja Pliseckaja

Valentina Tereskova ir Dalia Grybauskaitė (jos kartu gerai atrodo)
Valery Solanas

Virginija Woolf

Frida Kahlo

Janis Joplin

Vivjene Westwood

Indira Gandhi

Leni Riefenstahl

Litvinova

Muratova

…

Kas dar? Kodėl?

Reminiscencija iš Sabotažo

SABOTAŽAS 2007, Naujieji Skliautai, Vilnius. Ant sienos- viena iš “Keistų Tiesų“.

Deja, rūsiuose sunkoka fotografuoti, todėl reportažas tuo ir baigiasi šį kartą…

istoriJOS

Prieš keletą dienų, eidama pro Lukiškių aikštės pašonėje esnačią autobusų poilsio stotelę (prie Jokūbo bažnyčios) žiūrėjau į ten išsirikiavusius keletą naujų modernių žemagrindžių miesto autikų. Visų jų langai ir šonai buvo papuošti kultūrine-edukacine reklama, kurią jau turbūt visi matė: garsiausi Lietuvos kompozitoriai – Klova, Čiurlionis, Dvarionas, Balsys ir t.t. Puikus sumanymas šviesti liaudį einant į 2009-uosius neva kultūros metus. Primena Kiniją, kur besiruošiant olimpijadai  valdžia bando priverstinai daryti vietinius kultūringesniais: įstatymais uždraudė spjaudytis ir keiktis, taksistai privalo išmokti bent kelis žodžius anlgiškai, ir pan.

Na, o mus kultūrininkai bando supažindinti su tautos kultūros veikėjais. Butent, veikejais.

O kur dingo visos veikėjos? Ar jų amžiaus pradžioje nebuvo? Ar visos damos tik šlifavo Kauno šaligatvius, siurbčiojo arbatėlę ir puoselėjo geras manieras?

Štai visai neseniai atsitiktinai išgirdau apie tokią be galo įdomią asmenybę, Justino Vienožinskio seserį – Liudą Purėnienę – Vienožinskaitę. Vikipedija ypatingai šykščiai pateikia informacijos apie ją  – pirmają Pabaltijo šalyse moterį teisininkę (http://lt.wikipedia.org/wiki/Liuda_Pur%C4%97nien%C4%97).  Istorikės tvirtina, kad tai buvo spalvingo ir valdingo charakterio moteris, kurios vyras visą gyvenimą tvarkingai slėpė nuo jos savo rūkymo įprotį. Tačiau ji, baigusi studijas, nemokamai advokatavo ne tik politnėse bylose, bet gynė ir vieną Tado Ivanausko studentę. Garbus mokslininkas su šia studente laukėsį nesantuokinio kūdikio. Mergina kažkodėl atsidūrė teisme ir turėjo ginti savo teisę  į  šį kūdikį. Jai atstovavao Purėnienė ir bylą laimėjo. Tado Ivanausko muziejuje to nesužinosite, ar ne? Be to, Purėnienė dalyvavo abiejuose pirmuosiuose Lietuvos seimuose, ir šiaip amžiaus pradžioje aplink save būrė politiškai aktyvias moteris. Norėčiau apie ją sužinoti daugiau…

Kodėl tokių vardų nesigirdi ir nesimato viešojoje erdvėje, o tik uždaruose istorikų rateliuose….?